Kiekvieną dieną, lygiai tuo pačiu laiku, šuo ateidavo prie kalėjimo vartų.
Ji atsisėsdavo po senu surūdijusiu žibintu ir nenuleisdavo akių nuo masyvių metalinių durų. Praeiviai jau seniai priprato prie jos silueto: iš pradžių juokėsi, vėliau užjautė, o laikui bėgant nustojo stebėtis.
Jos šeimininkas buvo išvestas vieną naktį. Žmonės uniformose uždėjo jam antrankius ir išvedė, o šuo puolė paskui, bet sunkios durys užsitrenkė tiesiai prieš jos snukį. Tada ji ilgai kaukė, braižė kojomis akmeninį grindinį, bet vyras daugiau neišėjo.
Nuo tos dienos ji grįždavo ten vėl ir vėl.
Žiemą ją užpustydavo sniegas. Ledinis vėjas degino jos kailį, bet ji toliau sėdėdavo susirangusi į kamuolį. Vasarą ji sunkiai kvėpavo nuo karščio ir atsiguldavo tiesiai ant karšto asfalto. Rudenį ji permirkdavo lietuje, žiemą jos letenos padengdavo ledas. Bet ji nė karto nepraleido nė vienos dienos.
Kaimynai atnešdavo jai dubenėlius su vandeniu ir maistu. Kažkas net bandė ją priglausti, bet šuo kaskart pabėgdavo ir grįždavo prie vartų. Ji nepasitikėjo svetimomis rankomis, neėmė vaišių. Ji laukė tik jo.
Septynerius metus. Septynerius begalinius ištikimybės metus.
Kalėjimo sargai prie jos priprato. Iš pradžių ją išvarydavo, vėliau nustojo kreipti dėmesį. Kai kurie net pradėjo ją slapta šerti. Vienas iš jų kartą pasakė:
„Ši šunė yra kaip laikrodis. Jei kada nors ji neateis, tai reiškia, kad atsitiko kažkas baisaus“.
Ir vieną kartą, tyliu vakaru, kai saulė leidosi, sunkūs vartai netikėtai atsivėrė.
Žmonės gatvėje sustojo. Net automobiliai sustingo, nekantriai signalizuodami. Iš vartų išėjo vyras susidėvėjusia striuke, su pavargusiomis akimis ir žilais smilkinais. Jis apsižvalgė, tarsi netikėdamas, kad tai vyksta iš tikrųjų.
Šuo pakėlė galvą. Akimirką jos akys sudrebėjo. Ji tarsi netikėjo savo akimis.
O tada šoko iš vietos.
Ji bėgo taip, tarsi tie septyneri metai būtų išnykę per vieną akimirką. Gatvėje susirinkusi minia sušurmuliavo. Žmonės išsitraukė telefonus, filmavo, kažkas verkė, kažkas šnibždėjo: „Negali būti…“.
Vyras sustingo, o tada nukrito ant kelių. Šuo šoko ant jo, parvertė nuo kojų ir apipylė veidą drėgnais bučiniais. Jis apkabino ją abiem rankomis ir pravirko, prispaudęs prie savęs, tarsi bijodamas vėl prarasti.
Visi aplink taip pat negalėjo sulaikyti ašarų. Septynerių metų laukimas baigėsi per vieną minutę – ir tai buvo momentas, kurio niekas niekada nepamirš.
