Gatvė gyveno įprastu gyvenimu. Automobiliai signalizavo, praeiviai skubėjo, kažkas tempė maišus su maisto produktais, netoliese juokėsi vaikai. Bet likimas nusprendė, kad būtent šiandien du žmonės susitiks taip, tarsi juos siektų nematoma gija.
Vyras, aukštas, apsirengęs paltu, rankose laikė aplanką su dokumentais. Jis ėjo greitai, visiškai pasinėręs į savo mintis. Moteris su maišeliu vaisių skubėjo į kitą pusę, ir jų keliai staigiai susikirto.
Susidūrimas buvo stiprus – maišas suplyšo, obuoliai išsibarstė po grindinį. Vyras tuoj pat atsiklaupė, padėdamas surinkti vaisius. Jų rankos atsitiktinai susilietė. Atrodytų, smulkmena, bet abiejų širdyse kažkas suvirpėjo.
„Atsiprašau, buvau susimąsčiusi“, – sutrikusi pasakė ji.
„Ne, aš kaltas“, – atsakė jis ir padavė jai obuolį.
Jie linktelėjo vienas kitam ir nuėjo toliau. Bet žingsniai buvo sunkūs, tarsi kažkas juos sulaikytų. Vyras jautė keistą jaudulį, tarsi jos veidas jam būtų pažįstamas. Moteris taip pat negalėjo paaiškinti: jos širdis plakė per greitai, kad tai būtų įprastas susitikimas.
Jie sustojo beveik vienu metu. Minia plūdo pro šalį, bet pasaulis tarsi išnyko jiems abiem. Jie atsisuko. Jų akys susitiko – ir tuo momentu laikas sustojo.
Moteris pajuto, kaip viduje kilo keistas jausmas: ne džiaugsmas, ne baimė, o kažkas gilesnio. Vyras suspaudė aplanką rankose, nes jo pirštai išdavė jį drebėdami.
Šiame žvilgsnyje jie pamatė kažką daugiau nei atsitiktinumą. Praeitį, kuri neišnyko, nors jie apie ją nežinojo.
Vyras pirmasis nutraukė tylą:
— Jūsų akys… labai pažįstamos.
Moteris sutrikusi nusišypsojo:
— Man taip pat atrodo, kad aš jus pažįstu.
Ir tada vyro atmintyje iškilo vardas. Jo vyresnioji sesuo, žuvusi avarijoje prieš daugelį metų, paliko mažą dukrą. Mergaitė buvo įvaikinta, išvežta į kitą miestą, ir visi ryšiai buvo prarasti. Jis jos ieškojo daugelį metų, bet nesėkmingai.
Moteris visą gyvenimą gyveno su paslaptimi. Tėvai jai niekada nepasakojo tiesos, tik užsimindavo, kad kažkada viskas buvo kitaip. Ji sapnuodavo veidus, kurių niekada nebuvo mačiusi realybėje.
Ir dabar, stovėdami triukšmingoje gatvėje, jie abu pajuto: tai ne atsitiktinumas. Tai kraujas, kuris atpažino kraują.
Vyras drįso paklausti:
„Atleiskite… kaip jūs vadinatės?
Ji pasakė vardą, ir jo širdis sustojo. Tai buvo būtent tas vardas, kurį jis kažkada šnabždėjo sapnuose, kai galvojo apie savo dukterėčią.
Moteris pastebėjo ašaras jo akyse ir nesuprato, kas vyksta. Bet giliai širdyje žinojo: šis vyras atėjo iš jos tikrosios praeities.
Jie stovėjo tarp praeivių, o pasaulis aplink juos tarsi išnyko. Tuo metu viskas tapo aišku: atsitiktinis susidūrimas buvo susitikimas, kurį likimas ruošė ilgus metus.
Ir pagaliau tiesa paaiškėjo: jie buvo šeima, nežinojusi apie vienas kito egzistavimą.
