Diena buvo šilta, tarsi vasara visai nenorėjo pasitraukti. Ore tvyrojo dulkių, saulės ir mėtų iš sodo už tvoros kvapas. Vaikų namų kieme šnarėjo lapai, o po senu kaštonu sėdėjo aštuonmetis berniukas.
Priešais jį – linijinis sąsiuvinis ir trumpas pieštukas. Jis rašė laišką. Uoliai, lėtai, pasviręs, kaip mokė mokykloje.
Kartais pakeldavo galvą, pažvelgdavo į mėlyną dangų ir tarsi kažką šnibždėdavo – tarsi tikrindamas, ar viską teisingai parašė. Tada vėl pasilenkdavo virš lapo.
„Kam rašai, Kirilai?“ – paklausė auklėtoja, praeidama pro šalį.
„Tėvams“, – atsakė jis, nepakeldamas akių.
Ji nieko nepasakė. Tik šiek tiek suvirpino lūpas ir nuėjo toliau. Kirilas jiems rašė kiekvieną sekmadienį. Niekada nepraleisdavo.
Kiekviename laiške buvo kažkas mažo ir tikro. Apie kačiuką, kuris apsigyveno po laiptais. Apie tai, kaip jis susidraugavo su Sergėjumi ir dabar nebebijo kontrolinių darbų. Apie tai, kad netrukus bus ruduo, o lapai už lango tapo panašūs į auksą.
Jis įdėdavo laišką į voką, tvarkingai pasirašydavo: „Mamai ir tėtui. Asmeniškai į rankas.“ Tada eidavo prie vartų, atsistodavo ant pirštų ir įmesdavo jį į raudoną pašto dėžutę.
Paštininkas jau pažinojo šį berniuką. Jis niekada neišmesdavo laiškų. Tiesiog pasiimdavo juos su savimi, paslėpdamas maiše tarp tikrų vokų. Kartais jis įmesdavo juos į kitų miestų dėžutes – tarsi padėdamas stebuklui rasti kelią.
Praėjo vasara. Atėjo ruduo. Medžiai stovėjo pliki, kiemas kvepėjo lietumi ir geležimi, bet berniukas vis dar sėdėjo po kaštonu ir rašė savo laišką.
Tą dieną jis pridėjo eilutę: „Jei kada nors mane surasite, aš jus tikrai atpažinsiu.“
Kai vėjas paėmė voką ir nunešė jį už vartų, jis nepuolė bėgti, tik nusišypsojo. Jis tikėjo, kad tai ne tik vėjas. Tai ženklas.
Praėjo savaitės. Laiškai buvo išsiųsti. Atsakymų nebuvo.
Kol vieną rytą auklėtoja įėjo į kiemą. Ji laikė rankose voką – tikrą, su antspaudu ir atgaliniu adresu. Ant jo buvo parašyta: „Kirillui. Nuo mamos ir tėčio.“
Ji stovėjo prie vartelių ir žiūrėjo į jį. Berniukas sėdėjo ant suoliuko, kaip visada. Kai jis pamatė laišką, jo akys tapo didelės kaip dangus po audros.
Jis priėjo ir paėmė jį drebinčiomis rankomis. Ilgai žiūrėjo į užrašą, neatverdamas. Tiesiog laikė. Tarsi pernelyg stipriai suspaudęs, stebuklas išnyks.
Ir staiga už nugaros pasigirdo žingsniai. Tyli, neryžtingi. Moteriškas balsas – šiltas, trapus, gyvas.
„Kirilas?..“
Jis atsisuko. Prie vartų stovėjo du žmonės. Moteris verkė, vyras laikė ją už pečių. Jie nejudėjo, tiesiog žiūrėjo į jį.
Pasaulis aplink tapo tylus. Net vėjas nustojo judinti lapus. Tik kaštonas numetė vieną šaką, ir ji nukrito tarp jų.
Kirilas žengė žingsnį. Tada dar vieną. Jie – jam pasitikti.
Ir kai jis atsidūrė jų glėbyje, saulė išlindo iš už debesų. Šviesa nukrito ant veidų, ant drėgnų blakstienų, ant laiško, vis dar suspausto jo rankoje.
Laiškai pasiekė adresatus. Jiems tiesiog reikėjo laiko.
