Šaltas rytas apgaubė vaikų namus pilka migla. Budinti auklė išėjo į kiemą patikrinti vartus ir staiga pastebėjo prie pat įėjimo mažą ryšulėlį. Jos širdis suspaudė – ant antklodės gulėjo kūdikis.
Kūdikis tyliai verkė, jo mažos rankytės vos matėsi iš po audinio. Bet šalia buvo dar kažkas: keturis kartus sulankstytas popieriaus lapas, tvarkingai įdėtas į antklodės kampą.
Aušintuvė atsargiai paėmė kūdikį į rankas, o kita ranka atvertė laišką. Raidės buvo parašytos nelygiai, kai kur ašaros išplovė rašalą.
„Prašau jūsų… išsaugokite meilę mano sūnui. Aš neturiu galimybės jį auginti, bet maldauju jūsų – tegul jis niekada nemano, kad buvo nereikalingas“.
Moteris pravirko. Ji su sunkumu perskaitė laišką iki galo:
„Aš jį palieku ne todėl, kad jo nemyliu. Aš išeinu, nes taip bus geriau jam. Pasakykite jam, kai jis užaugs: mama visada jį mylėjo“.
Aušintė prispaudė vaiką prie krūtinės. Šalia susirinko kolegos, jie taip pat negalėjo sulaikyti ašarų. Niekas nesitikėjo šiame laiške pamatyti tiek skausmo ir meilės tuo pačiu metu.
Kūdikis sujudėjo, ir jo tylus verksmas sudrumstė rytinio kiemo tylą. Moterys pažvelgė viena į kitą ir iš karto suprato: tai ne tik dar vienas atsisakytas vaikas. Tai vaikas, už kurį motina atidavė dalį savo sielos.
Susirinko ir vyresnieji auklėtojai. Vieni bandė išlikti tvirti, bet jų akys išdavė ašaras. Kitos šnabždėjo maldas, laikydamos kūdikį už mažytės rankytės.
Viena iš moterų pastebėjo: laiškas buvo parašytas ant brangaus popieriaus, rašysena, nors ir drebanti, bet aiškiai priklausė išsilavinusiam žmogui. Tai reiškė tik vieną dalyką: motina galėjo būti visai ne ta, už kurią ją buvo galima palaikyti.
— Kas žino, kas slypi už šios istorijos, — tarė vyresnioji auklė. — Gal tai auka dėl ateities vaiko, gal tai desperatiškas žingsnis. Bet viena aišku: jame yra meilė.
Kūdikis buvo pamaitintas, suvyniotas į naują antklodę. Jis ramiai užmigo, tarsi jaustų, kad šalia yra žmonės, pasirengę juo pasirūpinti.
Bet laišką jie ir toliau laikė rankose. Atrodė, kad jis alsuoja ypatinga energija, tarsi kiekvienoje raidėje būtų įšaldyta motinos siela.
Nuo tos dienos auklėtojai nusprendė: jie saugos jį kaip šventą dalyką. Nė vienas iš jų neleido sau elgtis su šiuo vaiku abejingai.
Po daugelio metų, kai jis užaugo, jie parodė jam šį laišką. Ir tuo momentu vaikas pirmą kartą suprato: jo gyvenimas prasidėjo nuo aukos, o ne nuo atsisakymo.
Net tada, kai jis tapo suaugęs, laiškas buvo saugomas kaip šventas daiktas. Tai buvo simbolis ne tik motinos meilės, bet ir to, kad kartais sunkiausi sprendimai gimsta iš tyros meilės.
Net po dešimtmečių šis laiškas buvo saugomas vaikų namų seife kaip priminimas: meilė nemiršta, net jei kelias skiria motiną ir vaiką.
