Pirmą kartą jį pamačiau vasarą – tą dieną, kai saulė lydė asfaltą, o oras kvepėjo šviežiai nupjauta žole ir įkaitusiais tvoros.
Jis stovėjo prie savo namų, vilkėdamas išblukusią maršką, ir kruopščiai rišo senų laikraščių krūvą. Atrodė, tarsi ruoštų juos ne išmesti, o muziejui.
Jo kaimynai vadino jį keistuoliu. Sakė, kad jis nieko neišmeta.
Plastikinės butelės, dangteliai, kartonai – viskas gulėjo dėžėse, tvarkingai paženklintose. „2016“, „2018 pavasaris“, „seni laiškai“.
Kartą paklausiau, kam. Jis nusišypsojo:
„Nieko nie yra šiukšlės, jei prisimeni, kam jos atsirado.
Namuose buvo tylu. Pro pravirą langą sklido popieriaus, seno medžio ir kažko dar – vos juntamo, kaip laiko kvapo – kvapas.
Ant lentynų stovėjo stiklainiai su sagomis, gumytėmis, audinio gabalėliais. Kampe – dėžės su užrašais „nuo mamos“, „mokyklos“, „žiemos dienos“.
Jis sakė, kad kiekvienas daiktas yra pėdsakas, ir išmesti jį reiškia ištrinti dalį gyvenimo.
Aš klausiausi ir galvojau: galbūt jis tiesiog negali pamiršti praeities.
Metai bėgo.
Namas senėjo, dažai luposi, bet jis vis tiek tvarkingai sudėdavo „šiukšles“ į eilutes.
Kaimynai juokėsi, kažkas skundėsi, kad netrukus jis įkurs sandėlį. O jis tik linktelėdavo galva ir sakydavo:
„Viskas pravers, tik jūs nežinote kada.“
Kartą aš ėjau pro šalį ir pamačiau, kad kieme renkasi žmonės.
Kameros, mikrofonai, plakatai. Aš priėjau arčiau – paaiškėjo, kad miestas paskelbė konkursą geriausiam atliekų perdirbimo projektui.
Jis eksponavo savo kolekciją – ne tik šiukšles, bet ir visą instaliaciją pavadinimu „Dešimt metų be šiukšlių“.
Kiekviena butelis, kiekvienas popierius buvo istorijos dalis: čia – apie vaikystę, čia – apie meilę, čia – apie netektį.
Viskas buvo pasirašyta, išvalyta, paversta menu.
Žmonės stovėjo tylėdami.
Kai kurie verkė.
Jie žiūrėjo ne į šiukšles, o į žmogaus gyvenimą, išsaugotą daiktuose, kuriuos mes įpratę išmesti.
Po savaitės jo darbas pasirodė visose naujienose.
Jam buvo pasiūlytas bendradarbiavimas su miesto muziejumi ir stipendija projektui „Naujoji atminties ekologija“.
Aš vėl atėjau pas jį. Jis pasitiko mane su ta pačia šypsena ir pasakė:
„Matai? Tiesiog reikia mokėti neišmesti.
Saulė švietė pro langą, žaisdama atspindžiais ant stiklo, ir atrodė, tarsi visas oras būtų pripildytas šviesos ir istorijos.
