Parkas gyveno įprastu gyvenimu. Vaikai juokėsi prie fontano, jaunos mamos stūmė vežimėlius, studentai sėdėjo ant žolės. Bet ant vienos senos medinės suoliuko sėdėjo vyras, tarsi iš kitos epochos.
Tai buvo pagyvenęs veteranas. Jo žilus plaukus glostė lengvas vėjas, o rankos drebėjo, tarsi jose vis dar aidėjo seniai nešiotų ginklų sunkumas. Ant kelių gulėjo karinė kepurė, šalia stovėjo lazda. Jo akys blizgėjo nuo ašarų, ir niekas nežinojo, ką jis mato šiuo metu.
Praeiviams jis buvo tiesiog senas žmogus. Bet jo galvoje atgijo seniai mirusių draugų balsai. Jis matė draugų veidus, prisiminė jų juoką, o tada – tylą, kuri juos amžiams prarijo. Kiekvieną dieną jis gyveno su šia našta, ir kartais ji buvo nepakeliamai sunki.
Prie jo priėjo maždaug dešimties metų berniukas. Linksmas ir smalsus, jis rankoje laikė tirpstantį ledą. Bet, pamatęs senolio ašaras, sustojo ir tyliai paklausė:
„Seneli, kodėl jūs verkia?
Veteranas suspaudė lūpas. Iš pradžių jis norėjo atsisakyti, bet tada iš vidinės kišenės išėmė mažą dėžutę. Joje buvo senas medalis – nuo laiko patamsėjęs, bet vis dar blizgus. Jis padavė jį berniukui.
„Tai prisiminimas, sūneli“, – sušnibždėjo jis. – Atminimas apie tuos, kuriuos praradau, ir apie tai, ko niekada negalėsiu pamiršti.
Berniukas paėmė medalį abiem rankomis. Jo veide dingo vaikiškas lengvumas – jis tarsi per sekundę subrendo. Jis žiūrėjo į metalą, kuris saugojo skausmo, drąsos ir aukų istorijas.
Jis pakėlė akis į senį ir staiga ištarė tris paprastus žodžius:
„Ačiū jums, seneli.
Ir būtent tuo momentu veterano krūtinėje kažkas trūko. Šie žodžiai pervėrė jo širdį, nuplovė sienas, kurias jis metai iš metų statė aplink savo skausmą.
Ašaros savaime ėmė tekėti. Bet dabar tai buvo ne tik sielvarto, bet ir palengvėjimo, ir džiaugsmo ašaros. Jo lūpos sudrebėjo, ir jis sunkiai iššnibždėjo:
„Ačiū, sūneli…“
Berniukas priėjo arčiau ir suspaudė jo ranką. Veteranas šiuo gestu pajuto tai, ko ieškojo daugelį metų: patvirtinimą, kad jo žygdarbis nėra užmirštas.
Praeiviai sulėtino žingsnius. Kai kurie sustojo, kiti slapta nušluostė ašaras. Aplink toliau virė gyvenimas, bet tą akimirką visas parkas tarsi sustingo, kad taptų mažo stebuklo liudininku.
Veteranas žiūrėjo į berniuką ir suprato: kol naujos kartos prisimena ir dėkoja, jo praeitis yra gyva. Ir trys vaiko žodžiai jam tapo svarbesni už bet kokį apdovanojimą.
