Įdomus faktas, kurį šiandien žino mažai kas: senose metalinėse lovose tinklelis beveik niekada nebūdavo ištemptas per visą lovos rėmo ilgį. Viename gale visada būdavo tarpas, kurį daugelis laikė arba defektu, arba keistu medžiagų švaistymu.
Tačiau iš tikrųjų tai buvo sąmoningas dizainas, o ne atsitiktinumas.
Dizaineriai sąmoningai paliko šį tarpą, kad būtų lengviau dirbti su metaliniu tinklu. Jis buvo tvirtinamas spyruoklėmis arba kabliukais, o kai reikėdavo jį priveržti, pakeisti senus tvirtinimo elementus arba visiškai atnaujinti tinklelį, visa tai būdavo daroma per šį tarpą. Dėl šios konstrukcijos remontas užtrukdavo vos kelias minutes.
Be to, daugelis modelių naudojo šį tarpą įtempimui reguliuoti. Jei tinklelis pradėdavo slinkti, jį buvo galima šiek tiek priveržti arba, atvirkščiai, atlaisvinti, pasiekiant norimą tvirtumą.
Kai kurios šeimos netgi įkišdavo į šią angą medinę lentą, kad paviršius būtų tvirtesnis – ypač jei lova naudodavosi pagyvenę žmonės ar svečiai.
Taigi tuščia erdvė nebuvo „klaida“. Priešingai, tai buvo funkcionalaus, praktiško dizaino dalis. Dėl šio paprasto, bet apgalvoto sprendimo metalinės lovos tarnavo dešimtmečius ir buvo lengvai remontuojamos namuose, be jokių specialių įrankių.
