Buvo laikas, kai Nelly Furtado įkūnijo patį lengvumą. XXI a. pradžios popmuzikoje ji lengvai ir užtikrintai žengė topuose, buvo trapios išvaizdos, bet aštraus būdo, apsirengusi lyg žmogus, tiksliai žinantis, kiek vietos jai leidžiama užimti – ir kaip tinkamai apeiti šią taisyklę.
Tada, 2017 m., ji dingo. Nebuvo jokio lėto išnykimo, jokių atsisveikinimo turų. Tik tyla. Kai ji pagaliau vėl pasirodė, reakcija buvo momentinė ir nerami. Furtado buvo gerokai priaugusi svorio, o jos nauja figūra tapo pirmuoju dalyku, kurį žmonės pastebėjo – ir apie kurį kalbėjo. Šis pokytis nebuvo kosmetinis. Tai įvyko po skausmingų išsiskyrimų su Demacio Castellon – asmeninio lūžio, kuris buvo vienas sunkiausių jos gyvenimo laikotarpių.
Sunku nejausti labai žmogiško skausmo žvelgiant atgal. Daugeliui ilgamečių gerbėjų netektis buvo ne tik dėl išvaizdos – tai buvo dėl pažįstamo įvaizdžio, susijusio su jaunyste, laisve ir konkrečia epocha, išnykimo. Stebint, kaip stabas taip akivaizdžiai keičiasi esant spaudimui, gali jaustis taip, lyg stebėtumėte, kaip laikas laimi raundą.
Tačiau Furtado neliko paslėpta. Ji grįžo prie muzikos, įrašė naują albumą ir grįžo po šviesomis – ne atsargiai, ne apsivyniojusi sluoksniais, skirtais ištrinti jos kūną. Visiškai priešingai. Jos sceninė išvaizda buvo drąsi, atvira ir nefiltruota. Jokių maskuočių. Jokių atsiprašymų. Jokių tylių prašymų pritarimo.
Šis pasirinkimas yra svarbus. Ji nevaizdavo savo sugrįžimo kaip atpirkimo ar atsigavimo. Ji nepardavė transformacijos naratyvo. Ji tiesiog pasirodė tokia, kokia buvo, vilkėdama drabužius, kurie pripažino jos kūną, o ne su juo kovojo, judėdama su pasitikėjimu, kuris ateina po išgyvenimo, o ne prieš jį.
Šiandien Nelly Furtado atrodo kaip žmogus, kuris jau atlaikė audrą. Dabar jos buvime juntamas tvirtumas, išsivadavimo jausmas. Ne maištas – ryžtas. Ji nebesitaiko prie prieš dešimtmečius suformuotų lūkesčių. Ji skamba kaip ji pati. Ji atrodo patogiai. Ir tai, ko gero, yra pats radikaliausias pokytis.
