Martinas ilgai negalėjo atsigauti po žmonos netekties. Anna mirė prieš dvejus metus po sunkios ligos, palikdama jį vieną su maža dukrele. Namai, kuriuose anksčiau skambėjo jos juokas, tapo
Martinas niekada nenorėjo laikyti gyvūnų. Jis buvo užsiėmęs darbu, retai būdavo namuose ir manė, kad šuo – tai nereikalingas vargas. Bet vieną kartą jo dukra parnešė šuniuką iš
Anna ir jos vyras Markas seniai svajojo apie nuosavą namą. Jie norėjo pabėgti nuo miesto triukšmo, apsigyventi ramioje vietoje ir pradėti gyvenimą iš naujo. Kai agentas jiems parodė
Klara gyveno viena nedideliame name senos Europos miestelio pakraštyje. Namą ji paveldėjo iš tėvų – tvirtą, su čerpių stogu ir erdviu sodu, kuris prasidėjo tiesiai už virtuvės lango.
Senas skrynia stovėjo palėpės kampe, padengta dulkių sluoksniu. Ji atrodė kaip namų dalis, tarsi čia būtų gyvenusi ilgiausiai. Dešimtmečiais niekas jos neatidarė. Kai mirė jos močiutė Evelina, Sofija
Viskas prasidėjo vakare, kai Megan ir jos vyras Tomas nusprendė aplankyti seną tėvų namą. Namas stovėjo mažo Amerikos miestelio pakraštyje ir jau dešimt metų stovėjo tuščias. Kadaise čia
Sara užsuko į prekybos centrą grįždama namo iš darbo. Įprastas vakaras, pirkėjų minia, ilgos eilės su ryškiais iškabos. Ji skubėjo – reikėjo nupirkti produktų vakarienei. Bet tai, kas
Mažame Amerikos miestelyje, kurio gatvės buvo išdėstytos lygiomis eilėmis vieno aukšto namelių su baltomis tvoromis, gyvenimas paprastai tekėjo ramiai ir nuosaikiai. Čia visi pažinojo vieni kitus vardais, kaimynai
Mažame Vokietijos miestelyje gyveno Šnaiderių šeima. Tėvai Peteris ir Hannah buvo senosios kartos žmonės: šeimos vakarienės jiems buvo šventa tradicija. Kiekvieną vakarą jie padengdavo didelį medinį stalą valgomojoje,
Viskas prasidėjo nuo labai romantiško vakaro. Tai buvo jos gimtadienis. Vyras atnešė didžiulį rožių puokštę, padengė stalą ir galiausiai išsitraukė mažą dėžutę. Ant aksomo pagalvėlės gulėjo gražus auksinis