Septintoje klasėje atsirado naujas mokinys – Nikas. Neaukštas, su tvarkingai kirptais plaukais ir visada nuleistomis akimis. Jis niekada nekeldavo rankos pamokose ir beveik nekalbėdavo su vaikais. Mokytojai aiškino: „Jis ypatingas, stenkitės būti kantrūs“. Bet klasės draugams tai buvo tik priežastis juoktis.
Niko nemėgo triukšmo. Kai koridoriuje kas nors garsiai trankydavo duris ar juoktųsi, jis užsidengdavo ausis delnais. Kartais jis galėdavo valandas piešti tą patį paveikslėlį – tiltą per upę – arba rūšiuoti pieštukus pagal spalvas. Kitiems tai atrodė keista.
„Žiūrėkite, atėjo robotas!“ – juokėsi Andreas, garsiausias klasėje.
„Jam reikia baterijų!“ – pridėjo Markas.
Niko kentė. Jis nemokėjo gintis ir net nemėgino. Tik dar labiau nuleisdavo galvą ir apsimetė, kad negirdi. Bet namuose jis dažnai sėdėdavo prie lango ir stebėdavo paukščius. Jų skrydyje jis rasdavo ramybę, kurios jam trūko tarp žmonių.
Pavasarį klasė nuvyko į seną kraštotyros muziejų. Mokytoja ponia Kramer vos spėjo prižiūrėti triukšmingą paauglių minią. Vaikai lakstė po sales, spragtelėdavo telefonais, stumdėsi.
Niko ėjo paskutinis. Jis nefotografavo ir nejuokavo, o atidžiai apžiūrinėjo grindų raštus ir sienų įtrūkimus.
„Ei, kodėl taip vilkiesi?“ – stumtelėjo jį Andreas.
„Palik jį ramybėje“, – numojo ranka mokytoja, bet be didelio įsitempimo.
Kai grupė įėjo į senovinės architektūros salę, Nikas staiga sustojo. Jis pakėlė galvą ir pastebėjo, kad viena iš medinių sijų po lubomis yra įtrūkusi. Ji laikėsi tik savo garbės žodžiu, ir iš jos sklido silpnas girgždesys, beveik nesiskiriantis nuo triukšmo.
Nikas sustingo. Krūtinėje viskas atšalo.
„Ten negalima eiti“, – pašnibždėjo jis.
Bet niekas jo neišgirdo.
Jis staigiai priėjo prie ponios Kramer ir patraukė ją už rankovės.
„Pažiūrėkite į viršų“, – pasakė Nikas.
Mokytoja nustebusi pakėlė akis, bet nieko nepastebėjo.
„Viskas gerai, Nikai. Eik pas kitus.“
Tuo metu keli vaikai, juokdamiesi, pradėjo šokinėti vieni ant kitų tiesiai po pavojinga sija. Nikas puolė prie jų, mojavo rankomis, bandė peršaukti triukšmą:
„Eikite! Pavojinga!“
„O, žiūrėkite, Nikas kažką sugalvojo!“ – nusijuokė Markas. — Gal jis pamatė dvasią!
Juokas užgožė jo žodžius. Bet Nikas nepasidavė. Jis sugriebė artimiausio klasės draugo ranką ir patraukė į šoną.
Ir tada tai įvyko.
Girgždesys sustiprėjo, ir kitą akimirką sija su triukšmingu trenksmu nulūžo. Ji nukrito ten, kur prieš sekundę stovėjo vaikai. Dulkių debesis pakilo, medžio nuolaužos išsibarstė po grindis.
Salėje įsivyravo mirtina tyla.
Mokytoja išbalso ir puolė tikrinti, ar kas nors nenukentėjo. Bet dėka Nikui vaikai spėjo pasitraukti. Niekas nebuvo sužeistas.
Vaikai žiūrėjo į jį plačiai išplėstomis akimis. Andreas, kuris dažniausiai juokėsi, pašnibždėjo:
„Jei ne jis… mes dabar…
Kai autobusas vežė juos atgal į mokyklą, klasė tylėjo. Niekas nejuokavo, niekas nepatykojo. Visi slapta žvilgčiojo į Niką.
Mokytoja uždėjo ranką jam ant peties:
„Tu mus visus išgelbėjai. Ačiū tau.“
Niko nuleido akis ir nieko neatsakė. Jis tiesiog vėl žiūrėjo į savo sąsiuvinį, kuriame piešė tiltą per upę.
Kitą dieną mokykloje klasės draugai jau nebesijuokė. Kai Niko praėjo pro šalį, Markas nepatogiai pasakė:
„Ei… ačiū tau. Tikrai.“
Nikui šie žodžiai reiškė daugiau, nei jis galėjo parodyti. Jis nesušypsojo, nepasakė „prašom“. Bet vakare namuose, žiūrėdamas pro langą į skrendančius paukščius, jis pirmą kartą per ilgą laiką pajuto: dabar jis ne visai svetimas.
