Vaikystėje maniau, kad apgamas ant kaktos yra blogiausias dalykas, kuris man kada nors nutiko. Metų metus bandžiau jį slėpti ir galiausiai suplanavau operaciją, kad jį pašalinčiau. Tada vyras, kurio niekada nebuvau sutikusi, pažvelgė į mane darbo pokalbio metu ir pasakė, kad turėjau mirti jau seniai! Tai, ką jis pasakė toliau, mane visiškai sukrėtė.
Nuo gimimo turiu tamsią apgamą ant kaktos.
Tokių, kuriuos žmonės pažiūri du kartus, o paskui apsimeta, kad nematė.
Mokykloje vaikai iš manęs dėl to šaipėsi.
Iš pradžių jis buvo mažas. Kartą berniukas suole pasilenkė virš stalo ir prisimerkęs žvilgtelėjo į mano kaktą, tarsi bandydamas įminti mįslę.
„Ar susitrenkei galvą?“ – paklausė jis.
Tada kitas vaikas nusijuokė. „Atrodo kaip dažai.“
Tada viskas ir prasidėjo.
Pamenu, kaip spoksojau į savo pieno pakuotę, ausyse degė, ir apsimesdavau, kad jų negirdžiu, tarsi būčiau kažkur kitur.
Tai triukas, kurį galite greitai išmokti, jei reikia.
Ir nuo to tik blogėjo.
Vidurinėje mokykloje visa tai tapo garsiau.
Mokykloje viskas garsėja, tiesa? Triukšmas, piktumas, tai, kaip vos mus pažįstantys vaikai jaučiasi turintys teisę susidaryti nuomonę apie mūsų kūnus.
Kartą vos pažinojau merginą, kuri mane užklupo ant tualeto, ir pasakė: „Turėtum tai uždengti, kad kiti nematytų.“
Kartą pasakiau savo mokytojui.
Mergina šyptelėjo įtempta šypsena ir tarė: „Vaikai yra pikti. Neleisk jiems tavęs įskaudinti.“
Kaip neleisti, kad man skaudėtų, kai tai visur?
Bet aš jo neklausiau. Tiesiog linktelėjau ir išėjau.
Namuose mano įmotė visada švelniai ir šiltai atglauddavo man plaukus ir sakydavo: „Štai kas tave daro ypatingą.“
Mano tėvas linktelėjo. „Tau viskas gerai. Nieko.“
Linktelėjau ir išėjau.
Aš jais tikėjau.
Bet aš ir vaikais tikėjau.
Šito tau niekas nesako apie mylinčius tėvus.
Meilė nesustabdo šnabždesių koridoriuose, žvilgsnių, kurie trunka sekundę per ilgai, ar jausmo, kad esi kataloguotas, atskirtas nuo kitų žmonių mentalinėje duomenų bazėje kaip „kitoks“.
Meilė nesustabdo šnabždesių koridoriuose.
Kai atėjo laikas fotografuoti, žinojau, kaip pasukti veidą – truputį į šoną, truputį žemyn. Elegantiškai suliejau kirpčius į priekį, kad mesčiau šešėlį.
„Pasilikite tai sau“, – kasmet sakydavo fotografas.
Aš visada taip darydavau.
Vidurinėje mokykloje nustodavau kelti ranką, net kai žinodavau atsakymą. Nenorėjau, kad visi į mane atkreiptų dėmesį. Nenorėjau, kad kas nors per daug atidžiai žiūrėtų.
Aš jau žinojau, kaip būti nepastebėtam.
Nematomumas reiškė saugumą, net jei tai reiškė atrodyti menkesnei, nei esu iš tikrųjų.
Kartą vienas vaikinas paklausė manęs, kodėl aš visada nešiojuosi vienodus plaukus.
Aš nusijuokiau ir pasakiau: „Tai normalu“.
Jis linktelėjo, tarsi tai būtų logiška.
Mokyklos metus išgyvenome kurdami visą mano asmenybę aplink tai, kad būčiau nepastebėtas, ir man tai labai gerai pavyko.
Nematomumas reiškė saugumą, net jei tai reiškė atrodyti menkesnei, nei esu iš tikrųjų.
Ilgą laiką maniau, kad mano apgamas yra blogiausias dalykas, kuris man kada nors nutiko. Tai buvo visų mano nesaugumo jausmų ir pasitikėjimo savimi stokos priežastis.
Jei tik galėčiau tai išnykti, pagalvojau, viskas būtų kitaip. Man nebereikėtų slėptis. Galėčiau tiesiog būti savimi.
Būdama dvidešimties, turėjau taupomąją sąskaitą su vienu tikslu: atlikti kosmetinę operaciją, kad pašalinčiau nuo gimimo buvusį apgamą.
Operaciją suplanavau po mėnesio.
Konsultacijas planavau darbo pertraukų metu.
Gydytojai ramiai kalbėjo apie „galimybes“ ir „minimalius randus“, o aš sėdėjau kėdėse steriliuose baltuose kabinetuose ir stengiausi neverkti.
Per dvi savaites buvome pasiruošę.
Pasakiau savo draugei Amber kavinėje.
„Pagaliau užsisakiau! Po dviejų savaičių šito apgamo nebeliks amžiams.“
„Tu labai dėl to džiaugiesi, ar ne?“
„Manau, kad tai mane paguos“, – pasakiau. „Man daugiau apie tai nebereikia galvoti.“
„Bet žinai, kad tau to nereikia, tiesa? Aš tik sakau… Niekada nemaniau, kad su tavimi kas nors negerai. Bet jei to nori, aš su tavimi.“
„Manau, kad būsiu lengvesnis.“
To pakako. Man nereikėjo, kad jis iki galo suprastų, aš tiesiog norėjau, kad jis manęs neteistų.
Pasižymėjau tai kalendoriuje ir pasakiau sau, kad po to viskas bus lengviau.
Naujas veidas, naujas gyvenimas, nauja galimybė būti tuo, kuo visada norėjau būti.
Tada gavau el. laišką.
Mane pakvietė į pokalbį dėl svajonių darbo! Pareigos, kurios niekada nemaniau galinti gauti, galimybė, kurią gauni tik tada, kai tau labai pasiseka.
Beveik atšaukiau operaciją, kad išvengčiau pokalbio.
Negalėjau abiejų sutalpinti į galvą vienu metu.
Tada padariau tai, ko beveik niekada nedarau, tai, kas atrodė beveik neatsakinga.
Susirišau plaukus atgal.
Jei ne tas pokalbis su Amber, galbūt nebūčiau to padariusi. Ji įkvėpė mane imtis ryžtingų veiksmų, ir tas vienas mažas sprendimas pakeitė mano gyvenimą amžiams.
Susirišau plaukus atgal.
Pasakiau sau: „Jei manęs neįdarbins dėl šio apgamo, vadinasi, nenoriu to darbo.“
Tai atrodė kaip drąsus pareiškimas prieš veidrodį.
Vis dėlto, įėjus į tą pastatą, apėmė nejaukus jausmas.
Kabinetas buvo tylus ir modernus, visas stiklinis ir neutralių spalvų. Atsisėdau su priėmimo asistentu ir atsakinėjau į klausimus. Viskas klostėsi gerai.
Tada durys atsidarė.
Įėjo mano naujasis viršininkas.
Jam buvo apie 50 metų, pasitikinčios savimi laikysenos. Puikiai pasiūtas kostiumas. Jis turėjo gyvenimą ir niekas jo nebestebino.
Jis žiūrėjo į savo planšetinį kompiuterį, tikriausiai į mano gyvenimo aprašymą.
Tada jis pažvelgė į mane.
Jis sustingo.
Jo veidas išblyško, tarsi būtų smogta.
„Ne, ne, ne. Tai negali būti tiesa.”
Asistentas nustojo rašyti.
Jis toliau į mane spoksojo.
„Ar tu… gyvas?“
Jo balsas drebėjo. „Ženklas, kad…“
Ir tada tai atsitiko.
