Po sunkių skyrybų buvau toks išsekęs viduje, kad norėjau tiesiog dingti ir pradėti viską iš naujo. Pardaviau beveik viską, palikau gimtąjį miestą ir nusipirkau seną namą ramiame priemiesčio rajone šiaurėje.
Namas buvo didelis, tamsus, girgždančiomis grindimis ir šaltu rūsiu – ir vis dėlto įtartinai pigus. Nekilnojamojo turto agentas paaiškino, kad ankstesni savininkai, pagyvenusi pora, staiga persikėlė į slaugos namus ir paliko namą beveik su baldais.
Pirmąsias kelias savaites maniau, kad radau būtent tai, ko ieškojau. Tačiau netrukus supratau, kad tyla tokiuose namuose daro stipresnį poveikį nei bet koks triukšmas. Taigi nusprendžiau įsigyti šunį.
Mano prieglaudos šuo nenustojo draskyti betono rūsyje – o kai pagaliau pralaužiau grindis, sustingau pamatęs, kas slypi po apačia.
Gyvūnų prieglaudoje dauguma šunų lojo, šokinėjo ir ieškojo kontakto su žmonėmis. Tačiau pačiame eilės gale sėdėjo auksaspalvis retriveris ir tiesiog ramiai į mane žiūrėjo.
Darbuotojas man paaiškino, kad jis buvo rastas miško pakraštyje – be antkaklio, be mikroschemos. Niekas nežinojo, iš kur jis atsirado. Žmonės jo nenorėjo, nes kartais jis elgdavosi keistai ir ilgai galėdavo nejudėdamas žiūrėti į vieną pusę. Kažkaip iš karto supratau, kad jis man skirtas.
Taip Barneby atsirado mano gyvenime.
Iš pradžių viskas klostėsi beveik per gerai. Jis buvo ramus, protingas, mylintis – ir, regis, nuo pat pirmos dienos pajuto, kada jaučiausi ypač prislėgta.
Vieną vakarą sėdėjome svetainėje, kai Barnebis staiga atsigavo. Jis pakėlė galvą, pažvelgė į duris, vedančias į rūsį, ir pradėjo tyliai urgzti. Urzgimas skambėjo sunkiai ir nerimą keliančiai. Tada jis nuėjo prie durų ir atsisėdo tiesiai priešais jas. Pašaukiau jį, pasiūliau maisto, bandžiau atitraukti dėmesį žaislu – bet jis nepajudėjo. Jis tiesiog sėdėjo, spoksodamas į duris.
Iš pradžių pamaniau, kad galbūt apačioje lizdą susuko žiurkės ar kažkas panašaus. Namas buvo senas – tokie dalykai pasitaikydavo. Bet tą naktį pabudau nuo triukšmo, nuo kurio per nugarą perbėgo šiurpuliukai.
Iš rūsio sklido atkaklus brazdėjimas, tarsi kažkas iš visų jėgų grandytų grindis. Griebiau žibintuvėlį ir nusileidau žemyn. Barnebis buvo tolimajame rūsio kampe ir įkyriai draskė betonines grindis. Jis tai darė su tokiu desperatišku užsidegimu, tarsi bet kokia kaina norėtų pasiekti kažką apačioje.
Pribėgau prie jo ir sunkiai jį atitraukiau. Tik tada pastebėjau, kad jo letenos jau skaudėjo, o ant betono matėsi kraujo pėdsakų. Mane apėmė bloga nuojauta. Kitą dieną nuvežiau jį pas veterinarą. Jis pasakė, kad šunys gali taip elgtis po gyvenimo gatvėje, išrašė raminamųjų ir patarė daugiau jo neleisti į rūsį.
Būtent tai ir padariau. Užrakinau duris. Bet nuo tos akimirkos viskas tik blogėjo.
Kiekvieną naktį, beveik tuo pačiu metu, Barnebis pabusdavo, nueidavo prie rūsio durų ir pradėdavo jas kasytis, inkščiuoti ir daužytis į jas. Niekas nepadėjo – nei mano balsas, nei maistas, nei pasivaikščiojimas. Beveik nebemiegojau. Vien jo nagų bildesys į medį priversdavo mane drebėti iš vidaus.
Mano prieglaudos šuo nenustojo draskyti betono rūsyje – o kai pagaliau pralaužiau grindis, sustingau pamatęs, kas slypi po apačia.
Vieną penktadienio vakarą vėl išgirdau tą gilų urzgimą prie rūsio durų. Atidariau spyną, ir Barnebis tuoj pat nubėgo žemyn.
Kai įjungiau šviesą, jis jau buvo grįžęs į tą patį kampą, braižydamas betoną su tokia jėga, tarsi laikas būtų senka. Priėjau arčiau, pritūpiau šalia jo ir pagaliau pastebėjau kai ką, ko anksčiau buvau nepastebėjęs.
Sritis po jo letenomis skyrėsi nuo likusio betono. Buvo vos matomas kvadratinis kontūras – tarsi ši dalis kažkada būtų atidaryta, o vėliau vėl uždaryta.
Mano širdis sudužo. Griebiau kūjį, grįžau atgal ir trenkiau į aikštės centrą. Po kelių smūgių betonas įtrūko. Tada sugriuvo. Iš susidariusios skylės tuoj pat pasipylė dvokas, priversdamas skrandį susitraukti.
Tai buvo sunkus drėgmės, rūdžių ir kažko saldaus bei supuvusio mišinys – kvapas, kuris persmelkė tiesiai į širdį.
Pašviečiau žibintuvėliu žemyn ir tą akimirką supratau, kad Barnebis visą tą laiką neieškojo žiurkės ar kabelio.
Jis norėjo man parodyti, ką kažkas kruopščiai paslėpė po mano namu. 😯😱
Šviesos spindulį nukreipiau į skylę – ir tą pačią akimirką užgniaužė kvapą. Apačioje gulėjo žmogaus palaikai. Tarp purvo ir betono nuolaužų atpažinau pajuodusią ranką, senų drabužių skiautes ir blankų, žvilgantį medalioną ant grandinėlės.
Pradėjau taip smarkiai drebėti, kad vos neišmečiau žibintuvėlio. Barnebis stovėjo šalia, įdėmiai žiūrėdamas į duobę, tarsi visą laiką būtų mane ten vedęs.
Užbėgau laiptais aukštyn, drebančiais pirštais surinkau policijos numerį ir vos po kelių valandų priešais mano namus jau buvo greitosios pagalbos automobiliai su mirksinčiais mėlynais švyturėliais.
Vėliau tyrėjai paaiškino, kad po mano rūsiu daugelį metų gulėjo jaunos moters, kuri kadaise dingo be pėdsakų šiame mieste, kūnas.
Byla jau seniai buvo laikoma užbaigta, ir niekas neprarado vilties kada nors atskleisti tiesą. Tačiau mano šuo privertė mane atkasti tai, ką kažkas norėjo amžinai paslėpti.
