Pūga jau buvo prasidėjusi vakare. Sniegas plaikstėsi beveik horizontaliai, degindamas akis ir per kelias sekundes išnykdamas ant tako.
Miškininkas, turintis keturiasdešimties metų patirtį miškuose, grįžo į savo atokią trobelę ir galvojo tik apie tai, kaip kuo greičiau ten nuvykti, užkurti krosnį ir palaukti, kol praeis audra. Tokią naktį būti lauke be rimtos priežasties buvo pavojinga gyvybei.
Bet staiga, per siaučiantį vėją, jis išgirdo keistą garsą. Iš pradžių jis pamanė, kad tai medžių girgždėjimas, bet paskui jis vėl pasigirdo. Plonas, liūdnas garsas, beveik panašus į žmogaus riksmą.
Miškininkas sustojo, įsiklausė ir lėtai pasuko nuo tako į tankų eglyną.
Po kelių minučių jis pasiekė nedidelę, beveik visiškai sniegu padengtą įdubą. Ten, po senos eglės šaknimis, gulėjo viksva. Didelis, rausvai rudas gyvūnas. Sniegas jau buvo pradėjęs dengti jos kailį, ir iš karto buvo aišku, kad ji negyva. Tačiau po jos kūnu kažkas judėjo.
Miškininkas atsargiai priėjo ir atsiklaupė.
Po lape glaudėsi penki mažyčiai lapės jaunikliai. Maži, pūkuoti, su per didelėmis letenėlėmis ir šlapiomis nosytėmis. Jie glausėsi prie motinos, tarsi bandydami pasislėpti po jos kailiu, baksnojo snukiais jos šoną ir tyliai inkštė. Vienas iš jų net bandė baksnoti ją letenėle, tarsi tikėdamasis, kad ji atsikels.
Kačiukai nesuprato, kas nutiko. Jie gulėjo glaudžiai vienas prie kito, kartais pakeldami galvas ir liūdnai cypdami, prieš vėl pasislėpdami šaltame motinos kailyje. Mažiausias vis bandė palįsti po jos priekine letena, tarsi ieškodamas ten šilumos.
Taigos dėsnis buvo paprastas ir negailestingas: nesikišk į dykumos gyvenimą. Gamta pati sprendžia, kas išgyvens, o kas ne. Miškininkas šį dėsnį žinojo geriau nei dauguma.
Bet jis žinojo ir kai ką kita. Šie mažyliai neišgyvens nakties.
Jis nusimovė pirštines ir atsargiai pakėlė vieną jauną gyvūnėlį. Šis buvo lengvas, šiltas ir tuoj pat įsispraudė į jo delną. Kiti ėmė tyliau inkšti ir dar arčiau vienas kito.
– O, jūs mažieji raudonplaukiai… – tyliai sumurmėjo miškininkas. – Be mamos jūs čia neturite jokių šansų.
Jis švelniai suvyniojo berniukus į striukę ir nunešė juos atgal į savo trobelę. Visą kelią jie tyliai cypė, retkarčiais pasislinkdami ir pakeldami snukius, tarsi ieškodami pažįstamo kvapo.
Miškininkas nė nenutuokė, kad šių bejėgių gyvūnų gelbėjimas netrukus atneš baisių įvykių į jo gyvenimą – ir galbūt net patrauks viso miško bijomos asmenybės dėmesį 😢😱
Tą naktį miškininkas beveik nemiegojo. Jis užkūrė krosnį, iš senos dėžės ir audinio atraižų susuko šiltą lizdą ir į jį įleido jauniklius. Iš pradžių jie neramiai vartėsi ir kratėsi, inkštė ir ieškojo motinos, bet pamažu sušilo ir nurimo.
Praėjo kelios dienos.
Tačiau vieną vakarą kažkas pasibeldė į trobelės duris. Beldimas buvo sunkus ir aiškus. Miškininkas iš karto suprato, kad tai ne atsitiktiniai keliautojai.
Kai jis atidarė duris, priešais jį stovėjo trys vyrai. Vienas iš jų tuoj pat žengė į priekį ir žvilgtelėjo į trobelės vidų.
– Ar jūs miškininkas? – paklausė jis.
– Galima ir taip sakyti, – ramiai atsakė senolis.
– Žinome, kad dauboje radote lapės lizdą. Ten gulėjo rudoji viksva.
Miškininkas tylėjo.
– Mes patys numalšinome lapę, – tęsė kita. – Kailis buvo geras. Bet jauniklių neradome. Taigi juos pasiėmėte.
Vyrai pažvelgė vienas į kitą.
– Štai jie, – tarė pirmasis. – Duok juos mums. Mes tuo pasirūpinsime.
Miškininkas lėtai uždarė duris ir atsisuko į juos.
– Jie niekur nedings.
Trečiasis vyras žengė žingsnį į priekį.
– Klausyk, vyruti. Akivaizdu, kad nesupratai. Mes čia dėl jos.
– Taip, – ramiai tarė miškininkas. – Bet jūs atėjote veltui.
Bet tada viskas įvyko labai greitai. Pirmasis brakonierius net nesuprato, kaip staiga atsidūrė gulintis lauke sniege priešais trobelę. Miškininkas antrąjį tiesiog pastūmė per slenkstį, o trečiasis pats atsitraukė, supratęs, kad senis toli gražu nėra toks bejėgis, kaip jis manė.
Vos po akimirkos visi trys stovėjo kieme.
– Eik iš mano miško, – tyliai tarė miškininkas. – Ir negrįžk.
Vyrai dar kelias sekundes jį tyrinėjo, tada, keikdamiesi, apsisuko ir nuėjo gatvės link.
