Viskas prasidėjo kaip lengvas pokštas, tiesiog maža pramoga, kad vyrą nuvesčiau į darbo kalėdinį vakarėlį su šypsena. Bet kai jis grįžo namo girtas ir radau ant jo krūtinės užrašytą atsakymą į savo pokštą, tapo aišku, kad šis vakaras viską pakeis.
Keista, ar ne? Kaip galima metų metus pasitikėti žmogumi visa širdimi, o paskui staiga pradėti viskuo abejoti? Niekada nemaniau, kad būsiu tas žmogus, kuris pradės abejoti savo santuoka. Bet štai aš čia ir svarstau, kaip mes čia atsidūrėme.
Mano vardas Micaela ir aš esu ištekėjusi už Traviso penkerius metus. Mes buvome pora, apie kurią visi manė, kad ji gyvens amžinai.
Susipažinome koledže – aš, ryžtinga verslo studentė, ir Travisas, žavus klounas, svajojęs kopti karjeros laiptais. Jis buvo viskas, ko man nežinojau esant reikalinga. Mes vienas kitą papildėme, arba bent jau taip maniau.
Žvelgiant atgal, mūsų santykių pradžia buvo tokia kupina gyvenimo, tokia nerūpestinga. Travisas galėjo mane prajuokinti taip, kaip niekas kitas negalėjo.
Net ir sunkiais laikais – pavyzdžiui, kai po koledžo netekau pirmojo darbo arba mirė jo tėvas – mes vis tiek rėmėmės vienas kitu. Mes buvome vienas šalia. Bent jau taip maniau.
Tada, lėtai, beveik nepastebimai, viskas pasikeitė. Jis pradėjo dirbti ilgesnes valandas, o aš – iš namų. Iš pradžių man patiko lankstus grafikas ir galėjau daugiau laiko skirti sau.
Bet galiausiai atrodė, kad atstumas tarp mūsų didėja, ir aš net nepastebėjau, kaip tai vyksta. Jis vis dar buvo malonus, dėmesingas – bet tarp mūsų tvyrojo atstumas, naujo tipo tyla. Galbūt turėjau pastebėti ženklus jau tada.
Likus savaitei iki Kalėdų, Traviso įmonė, kaip įprasta, surengė savo kasmetinį šventinį vakarėlį. Man dėl to daugiau nereikėjo rūpintis, nes dirbu iš namų, bet Travisas vis dar dirba nuo 9 iki 17 val.
Tada pamačiau, kad jis džiaugiasi vakarėliu, ir pamaniau, kad tai bus gera proga jam pailsėti nuo kasdienybės.
Pamenu, stovėjau mūsų miegamajame ir stebėjau, kaip jis rengiasi. Jis taisėsi sagas ir atrodė šiek tiek nervingas.
„Ar tikrai nori apsivilkti šiuos marškinėlius?“ – paklausiau, pakėlęs antakius.
„Kas jam negerai?” jis pažvelgė žemyn.
„Nieko, išskyrus tai, ką vilkėjai per pastaruosius du vakarėlius. Gal šiemet turėtume persirengti kitaip?“ – pasakiau su šypsena.
Jis nusijuokė. „Žinai, kad nesu kokia nors mados ikona.“
Jam taisantis marškinius prieš veidrodį, aš netyčia iš stalčiaus ištraukiau juodą flomasterį. Pasukau jį tarp rankų ir man šovė juokinga mintis.
„Ei, Travisai, sustok sekundėlę“, – tariau, žengdama jam už nugaros.
„Ką?“ – nusijuokė jis, žiūrėdamas į mane veidrodyje, kai aš pakėliau jo marškinius.
„Tai“, – pasakiau, didelėmis raidėmis užrašydama jam ant krūtinės, – „tai mano vyras. Jei jį paliesi, sumokėsi. M.“
Trevisas sustojo prieš veidrodį ir tik papurtė galvą, šypsodamasis. „Tikrai, Mikai? Ar taip ir užrašei?“
„Argi ne miela?“ – nusišypsojau. „Be to, dabar visi žino, kad negali tavęs liesti.“
„Taip, žinoma, to nori kiekvienas vyras – kad žmona rašytų jam ant krūtinės“, – pajuokavo jis, nusimaudamas marškinius.
Prieš išeidamas jis švelniai pabučiavo mane į skruostą. „Greitai grįšiu, pažadu. Nelauk manęs.“
Ir jis išėjo, o aš likau viena su savo mintimis.
Kol jo nebuvo, nusprendžiau rasti ką nors naudingo nuveikti. Vis dar nebuvau papuošusi svetainės, o kalėdinę eglutę jau kurį laiką norėjau pakabinti. Įjungiau kalėdinę muziką ir pradėjau kabinti kojines bei girliandas. Buvo gera: vėl jaučiau, kaip namuose tvyro pažįstama Kalėdų šiluma.
Praėjo valandos, ir aš ką tik buvau baigusi dekoruoti, kai išgirdau girgždant lauko duris. Travisas kluptelėjo, jo žingsniai buvo netvirti, ir aš iš tolo užuodžiau alkoholio kvapą.
„Ei, aš namie!“ – tarė jis, atsiremdamas į angą.
Atsidusau, pusiau linksmai, pusiau šiek tiek nusivylusi. „Sakei, kad greitai grįši.“
„Taip, laikas prabėgo nepastebimai“, – sumurmėjo jis.
„Eime, padėsiu tau atsigulti į lovą“, – tariau priėjusi prie jo ir apkabinusi jį per dilbį, įvesdama į kambarį.
Padėti jam apsirengti nebuvo lengva užduotis. Jis juokėsi beveik iš visko, kai bandžiau nuauti jo batus. Galiausiai man pavyko iš jo ištraukti marškinius, bet sulanksčiusi juos pastebėjau kažką keisto.
Štai jis buvo jam ant krūtinės, kaip tik ten, kur buvau parašiusi savo juokingą žinutę: atsakymą: „Pasilikite grąžą.“
Iš pradžių nusijuokiau. Atrodė, lyg tai būtų parašyta kurio nors jo draugų po kelių gėrimų. Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau neramina tai darėsi. Kas tai parašė? Ir kodėl?
Tą naktį, gulėdama šalia Traviso, jam knarkiant, spoksojau į lubas, o žodžiai aidėjo mano galvoje, neleisdami man užmigti. „Pasilikite kelionę atgal.“ Tai buvo toks paprastas sakinys, bet jis skambėjo kaip įspėjimas, kažkas negerai.
Bandžiau nuvyti šias mintis, kartodama sau, kad tai tik pokštas. Travisas niekada nedavė man jokios priežasties juo nepasitikėti. Mūsų santuoka buvo gera – tvirtas daugelio metų meilės ir abipusės pagarbos pagrindas. Jis nerizikuos, ar ne?
Bet vis tiek abejonės po truputį slinko į mano širdį, ir tai tapo vieninteliu dalyku, apie kurį galvojau.
Kitą rytą Travisas pabudo pavargęs, jo galvos skausmas buvo beveik nepakeliamas. Mums tyliai gurkšnojant kavą prie stalo, įsitempęs, bet ramus balsas paklausiau jo apie tai.
„Taigi… ar ką nors prisimeni apie tą naktį?“ – ramiai paklausiau.
„Na, dėl kai kurių dalykų – taip. Kodėl?“
„Na, – tariau, atsargiai rinkdamas žodžius, – kažkas parašė atsakymą į mano mažą raštelį ant tavo krūtinės.“
„Atsakymas?“ – sutrikęs pažvelgė į mane.
„Taip, „pasilik grąžą“.“
Trevisas suraukė antakius. „Ką? Kas tai parašė?“
„Nežinau, pasakyk man pats“, – atsakiau, mano balse girdėjosi įtampa.
Galiausiai jis bandė paaiškinti, kad neprisimena, o tada vienas iš jo draugų tai parašė. Bet man vis tiek neatrodė, kad tai būtų įtikinamas paaiškinimas.
Kitomis dienomis, veikiamas atsakymo, kiekvieną minutę galvojau: „Kas už to slypėjo?“
