Jau kelis mėnesius maldauju Tomo, kad atsikratytų tos senos sofos.
„Tomai, – kartojau vėl ir vėl, – kada ištrauksi tą sofą? Ji po mumis griūva!“
„Rytoj“, – visada murmėdavo jis, nė nepakeldamas akių nuo telefono.
Arba:
„Kitą savaitgalį. Prisiekiu, tikrai.“
Nedidelis spoileris: „rytojus“ taip ir neatėjo.
Ta sofa buvo appelijusi, spyruoklės kyšojo ir užėmė pusę mūsų svetainės. Šeštadienį, dar savaitę spoksojęs į tą bjaurybę, pagaliau man užteko. Išsinuomojau pikapą, pati viena ištempiau sofą iš buto ir nuvežiau tiesiai į sąvartyną.
Grįžusi labai savimi didžiavausi.
Iki popietės atkeliavo nauja sofa. Ji buvo graži, švari ir pagaliau tilpo svetainėje. Pamaniau, kad Tomas bus dėkingas.
Grįžęs namo, vos įžengęs pro duris, jis pamatė tuščią erdvę – o paskui naujus baldus. Akimirką pamaniau, kad jis nusišypsos.
Vietoj to jis sustingo.
„Palaukit… kas tai?“ – paklausė jis šokiruotas.
Nusišypsojau ir parodžiau į sofą.
„Staigmena! Pagaliau išsivadavome iš to siaubo. Atrodo gerai, ar ne?“
Jo veidas išblyško. Jis pažvelgė į mane taip, lyg būčiau padariusi nusikaltimą.
„Tu… nunešei seną sofą… į sąvartyną?“
„Žinoma“, – sutrikęs pasakiau. „Tu tai žadėjai jau kelis mėnesius, Tomai. Tai buvo šlykštu.“
Jo akys išsiplėtė, jose sužibo panika.
„Tu juokauji, ar ne?! Tu išmetei PLANĄ?!“
„Koks planas?“ – paklausiau.
Jis drebančiai įkvėpė, sumurmėdamas sau:
„Ne… ne… to negali nutikti. To nebus…“
„Tomai!“ – pertraukiau aš, jau ir taip nervingai. „Apie ką tu kalbi?!“
Jis pažvelgė į mane, jo veide buvo baimės išraiška, kokios dar nebuvau mačiusi.
„Neturiu laiko aiškinti. Apsiauk batus. Turime eiti. Dabar pat.“
Man suspaudė skrandį.
„Gal mums eiti? Kur?“
„Į sąvartyną!“ – atkirto jis, jau eidamas link durų. „Turime jį susigrąžinti, kol dar nevėlu.“
„Per vėlu kam?!“ – sutrikęs nusekiau paskui. „Tomai, tai sofa! Supelijusi sofa su sulūžusiomis spyruoklėmis! Kas joje gali būti tokio svarbaus?“
Jis sustojo tarpduryje ir pažvelgė į mane.
„Jei pasakyčiau, nepatikėtum.“
„Pabandyk“, – pasakiau, uždėdamas rankas ant klubų. – „Noriu žinoti, kodėl tau reikia raustis šiukšlėse, ieškant sofos.“
„Pasakysiu tau pakeliui. Tik pasitikėk manimi“, – tarė jis, įsikibęs į durų rankeną. „Prašau… pasitikėk manimi.“
Kai jis į mane pažvelgė, mane perbėgo šiurpuliukas.
Važiuojant tylu. Tomas tvirtai laikė vairą, jo akys buvo įsmeigtos į kelią. Niekada nebuvau mačiusi jo tokio išsigandusio. Jo tylėjimas tik dar labiau mane prislėgė.
„Tomai…“ – pagaliau nutraukiau tylą. – „Ar pagaliau man papasakosi, kas čia vyksta?“
Jis papurtė galvą.
„Pamatysi.“
„Ką aš pamatysiu?“ – atkirtau. „Ar žinai, kaip beprotiškai tai skamba? Attempei mane čia dėl sofos!“
„Žinau“, – sumurmėjo jis, – „bet suprasi, kai jį rasime“.
Kai atvykome į sąvartyną, jis iššoko iš automobilio, man nespėjus nė žodžio ištarti. Jis nubėgo prie vartų ir maldaujančiu balsu prabilo į vieną iš darbininkų.
„Prašau… mano žmona šiandien kažką atnešė. Man reikia tai susigrąžinti. Tai labai svarbu.“
Darbininkas į mus pažvelgė įtariai, bet kažkas Tomo veide jį įtikino. Jis atsiduso.
„Gerai. Bet paskubėk.“
Tomas puolė į šiukšlių krūvas taip, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė. Aš stovėjau ten, iki kulkšnių įklimpęs į šiukšles, ir galvojau, kaip mes čia atsidūrėme.
Praėjo ilgos minutės, kai Tomas staiga sušuko:
„Štai jis!“
Jis peršoko per krūvą ir vos nenusirito ant mūsų senos sofos. Jis ją apvertė ir įkišo ranką į mažą tarpelį suplyšusiame apmušale.
„Tomai, kas per…“ – pradėjau, bet tada supratau, ką jis norėjo pasakyti.
Suglamžytas, pageltęs popieriaus lapas.
„Šito?“ – netikėdamas paklausiau. „Dėl viso šito?“
Bet kai pažvelgiau į jį, netekau žado. Tomas laikė tą popieriaus lapą taip, lyg jam būtų rūpėję visi pasaulio reikalai.
Jos rankos drebėjo, akys buvo paraudusios ir ašarotos. Niekada nebuvau jos mačiusi tokios penkerius metus. Sulaužyta. Nuoga ir pažeidžiama.
„Štai… štai koks planas“, – pagaliau užkimusiu balsu tarė jis. „Mudu su broliu jį sukūrėme.“
Sumirksėjau.
„Koks planas?“
Jis ištiesė jį man. Pasilenkiau arčiau.
Tai buvo vaikiškas žemėlapis, nupieštas spalvotais pieštukais. Namo planas. Su užrašais:
„Tomo slėptuvė“ po laiptais.
„Džeisono pilis“ palėpėje.
„Šnipų centras“ sode.
„Džeisonas buvo mano mažasis brolis“, – sušnibždėjo ji. „Mes paslėpėme žemėlapį čia… jo sofoje. Tai buvo mūsų saugi vieta.“
Jis niekada nepasakė nė žodžio apie savo brolį.
„Kai Džeisonui buvo aštuoneri… įvyko nelaimingas atsitikimas“, – užkimusiu balsu tęsė ji. „Mes žaidėme. Ketinau jį stebėti… bet mano dėmesys nukrypo nuo temos.“
Užsidengiau burną ranka.
„Jis užlipo ant to medžio… prie Šnipų centro“, – pasakė jis. „Jis paslydo.“
Viskas manyje sugriuvo.
„Nuo tada kaltinu save“, – raudojo ji. „Šis žemėlapis… tai vienintelis iš jo likęs dalykas.“
Apkabinau jį. Tada supratau: neišmečiau sofos. Išmečiau paskutinį jo ryšį su prarasta vaikyste… ir broliu ar seserimi.
„Atsiprašau“, – sušnibždėjau. – „Net neįsivaizdavau.“
„Tai ne tavo kaltė“, – papurtė galvą jis. – „Negalėjau apie tai kalbėti.“
Grįžtant namo, tarp mūsų tvyrojo kitokia tyla.
Tą vakarą įrėminome žemėlapį ir pakabinome jį svetainėje. Tomas ilgai į jį žiūrėjo. Skausmas vis dar buvo jaučiamas, bet ne toks aštrus.
Praėjo metai. Atėjo vaikai, juokas užpildė namus.
Kai jie pakankamai paaugo, Tomas papasakojo jiems Džeisono istoriją. Slėptuves. „Planą“.
Vieną popietę radau vaikus ant grindų su kreidelėmis.
„Žiūrėk, mama!“ – šaukė jie. „Toks mūsų planas!“
Tomas atsiklaupė šalia jų ir nusišypsojo.
„Matau, kad tęsiate tradiciją“, – tyliai tarė jis.
