Anūkas stovėjo prie molo krašto ir šypsojosi, tarsi ruoštųsi padaryti ką nors visiškai nekenksmingo.
– Močiute, ar prisimeni, kai sakei, kad nemoki plaukti ir visada norėjai išmokti?
Ji nervingai pasitaisė galvos apdangalą ir pažvelgė į vandenį. Ežeras atrodė tamsus ir šaltas.
– Taip, aš tai pasakiau. Bet aš bijau vandens. Siaubingai bijau. Prašau, nejuokaukite taip.
– Liaukis toks dramatizavęs, – nusijuokė devyniolikmetis anūkas. – Tu tik iš kurmiaraus kalno paverti.
Ji žengė žingsnį atgal, bet jis buvo greitesnis. Lengvas stumtelėjimas į nugarą – ir jos kūnas akimirksniu prarado pusiausvyrą. Ji nėrė į vandenį, atsitrenkė į paviršių ir akimirkai dingo.
Kai ji vėl pasirodė, jos akyse matėsi gryna baimė.
– Padėkite man… Aš negaliu… – jos balsas užlūžo.
Ant molo pasigirdo juokas.
– Nufilmuok, nufilmuok, tai epas! – tarė marti, laikydama mobilųjį telefoną.
– Močiute, tu metų aktorė! – sušuko antrasis anūkas.
Jos pačios sūnus stovėjo kiek atokiau ir kreivai šyptelėjo.
– Ji tik apsimeta, nori dėmesio, – ramiai tarė jis, tarsi būtų kalbama apie orą.
Ji vėl dingo po vandeniu, ir akimirką stojo tyla. Bet kai ji vėl išniro ir kostelėjo, juokas vėl pratrūko.
– Gana šito šou, eik jau lauk, – suirzusi tarė marti.
Galiausiai jai pavyko pasiekti molo kraštą, atsiremti alkūnėmis ir sunkiai išsitraukė. Ji gulėjo ant lentų, sunkiai kvėpuodama, nuo plaukų lašėjo vanduo, o lūpos drebėjo.
Juokas pamažu nutilo.
Ji lėtai atsisėdo. Ilgai į ją žiūrėjo – be šūksnių, be ašarų. Tiesiog žvilgsnyje nebuvo nei prašymo, nei silpnumo.
Ir tą pačią akimirką ji padarė kai ką, kas juos visus šokiravo.
Vanduo vis dar tekėjo jos kūnu, suknelė buvo prilipusi prie odos, rankos drebėjo – ne nuo šalčio, o iš pažeminimo.
Anūkas vis dar šypsojosi, nors ir ne taip užtikrintai.
– Močiute, juk tai tik pokštas buvo…
– Sveiki. Policija? Noriu pranešti apie pasikėsinimą nužudyti. Turiu įrodymų. Turėtų pakakti vaizdo įrašo.
Jų veidai akimirksniu pasikeitė.
– Ką tu darai? – sušnibždėjo marti, išblyškusi.
– „Seniai turėjau tai padaryti“, – ramiai tarė moteris.
Marti skubiai žengė žingsnį į priekį ir pabandė ištrinti įrašą iš savo mobiliojo telefono.
– Mes dabar tai ištriname ir einame savais keliais, mama, nekelk scenos, – įsiterpė sūnus.
Tačiau vyresnioji moteris buvo greitesnė. Ji taip staigiai išplėšė jai iš rankos telefoną, kad ši net nespėjo sureaguoti.
Pirmą kartą šypsena dingo iš anūko veido.
– Močiute, tu negali rimtai kalbėti…
„Tavo blogai besielgiantis sūnus gaus savo atlygį“, – pertraukė ją marti, įdėmiai į ją žiūrėdama. – „Ir tu gailėsiesi, kad jį taip užauginai. Nors… jis tiesiog tapo panašus į tave.“
Sūnus žengė žingsnį arčiau.
– Mama, tu perdedi. Mes esame šeima.
– Šeima nestumtų į vandenį to, kas bijo ir nemoka plaukti, – atsakė ji.
Ji išsitiesė, tarsi vanduo būtų nuplovęs ne tik purvą, bet ir baimę.
Niekas daugiau nesijuokė.
– Labai gailėsitės dėl tokio elgesio su manimi, – ramiai tarė ji.
Tolumoje jau buvo girdėti sirenų kaukimas.
