Močiutės šeimos gimtadienio šventėje, kuri vyko mano brolio Sergejaus bute, nuo pat pradžių jaučiausi ne savo vietoje.
Kai visi susėdo prie stalo, prie manęs priėjo sūnėnas Ilja su buteliu kolos. Jis neskubėjo, tarsi jau būtų žinojęs, kad tuoj atsidurs dėmesio centre. Jis sustojo šalia manęs, pažvelgė man tiesiai į akis ir staiga išpylė tamsų, saldų skystį man ant kelių.
– Tau čia ne vieta, – tarė jis pakankamai garsiai, kad visi girdėtų. – Močiutė irgi taip sako.
Prie stalo akimirką stojo tyla, tada prapliupo juokas. Garsus, aidintis, beveik džiaugsmingas. Vieni pratrūko juoktis, kiti net plojo.
Larisa, jo mama, atsilošė ir su šypsena tarė savo draugui, kad Ilja tiesiog pasakė tai, ką galvoja, ir „toks jau šių dienų jaunimas – be filtrų“.
Sergejus trumpai į mane žvilgtelėjo ir taip pat nusišypsojo, tarsi visa tai būtų tik nekalta pramoga.
Šalta, lipni kola tekėjo mano sijonu, įsigerdama į audinį ir nemaloniai prilipdama prie odos. Kojos iškart sušlapo ir pasidarė nemaloniai šaltos.
Ramiai ir lėtai paplekšnojau kelius popierinėmis servetėlėmis, stengdamasi neparodyti pykčio ar skausmo. Juokas vis garsėjo, tarsi jie bandytų mano ribas.
Išėjau į lauką, įsėdau į automobilį ir nuvažiavau namo. Ten nusivilkau suteptą sijoną, atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungiau prie internetinės bankininkystės. Tą patį vakarą oficialiai atšaukiau Sergejaus kredito linijos garantiją.
Brolio automobilis buvo nutemptas ryte, o vos po kelių valandų mano mylimų giminaičių laukė dar viena nemaloni staigmena.
Sergejaus automobilis ryte tikrai buvo nutemptas. Kaimynai pro langus stebėjo, kaip jis stovi kieme su telefonu rankoje, negalėdamas suvokti, kaip viskas įvyko taip greitai.
Kita vertus, tuo metu atlikau kitą skambutį.
Paskambinau į karinę įstaigą ir ramiai prisistačiau. Pasakiau, kad noriu patikslinti kai kurią informaciją apie savo sūnėną Ilją.
Aš tik paminėjau, kad jis nesirgo rimtomis ligomis. Kad pažymos, kuriomis remiantis jam buvo suteiktas atidėjimas, nebuvo gautos be tėvų pagalbos – ir kad galbūt būtų patartina dar kartą peržiūrėti dokumentus.
Buvau įsitikinęs: jei jau ketini užaugti, tai bent jau daryk tai ten, kur niekas neploja, kai žemini ką nors kitą.
Pirmiausia Larisa, jo motina. Jos balsas drebėjo, žodžiai trūkčiojo. Ji pasakė, kad aš viską neteisingai supratau, tai tik kvailas pokštas, „tokie jau šių laikų vaikai“.
Tada paskambino Sergejus. Jis manęs paklausė. Jis pasakė, kad aš griaunu jo sūnaus gyvenimą, kad tu neturėtum taip elgtis, kad šeima yra šventa.
Paskutinė paskambino mano močiutė. Ta pati, kurios garbei buvo surengta ši šventė. Ji verkė ir kartojo, kad nenorėjo, jog viskas taip nutiktų, kad „berniukas tiesiog per daug pasakė“ ir kad aš turiu viską ištaisyti.
Tyliai klausiausi.
– Atsiimk savo žodžius, – maldavo Larisa. – Prašau. Padarysime bet ką. Jis atsiprašys. Priversime jį.
Aš atsakiau ramiai ir labai aiškiai:
– Jau mačiau, ką sugebi. Čia nebėra ką taisyti.
