Jaunai porai įlipus į autobusą, įtampa buvo juntama. Moteris viena ranka įsikibo į stulpą, kita – į pilvą; jos akys buvo paraudusios nuo verksmo, o judesiai – netvirti, tarsi ji vos pastovėtų ant kojų. Vyras ėjo arti jos, nepalikdamas jai jokios erdvės, o jo balse jau girdėjosi pyktis.
„Liaukis, aš dar nebaigiau“, – griežtai tarė jis, griebdamas ją už rankos. „Kaip tu gali tiesiog nueiti, kol aš su tavimi kalbuosi?“
„Liaukis, Markai“, – tyliai, bet tvirtai atsakė ji. – „Aš viską pasakiau. Skiriamės. Daugiau taip gyventi nebegaliu… Bijau dėl savo vaiko.“
Jis iškreipė veidą į šypseną, bet joje nebuvo nieko draugiško.
– Aš tau nedaviau leidimo skirtis. Kam tavęs reikia su tokiu pilvu? Manai, kad kas nors tavęs dar norėtų? Tu priklausai man, supranti?
Moteris papurtė galvą ir akivaizdžiai tramdė ašaras.
– Ne. Negyvensiu su vyru, kuris pakelia ranką prieš moterį.
Po šių žodžių vyras, regis, prarado savitvardą. Jo balsas tapo garsesnis, aštresnis; jis nekreipė dėmesio nei į aplinkinius, nei į drebančią ir vos pastovią žmoną. Jis svaidėsi į ją dar daugiau skaudžių žodžių, kai ji nuleido žvilgsnį, stengdamasi jo dar labiau neerzinti.
Ir tada vyras staiga pakėlė ranką, sugniaužęs kumštį. Judesys buvo greitas, beveik nekontroliuojamas, ir akimirką atrodė, kad jis tikrai tuoj smogs.
Bet tą pačią akimirką nutiko kai kas, ko niekas nesitikėjo. Visas autobusas sustingo iš šoko 😲😨
Vyresnis vyras, kuris sėdėjo šalia moters ir iki tol atrodė kaip eilinis keleivis, staiga atsistojo. Jo judesys buvo tikslus ir ryžtingas.
Jis sugriebė vyro ranką iki pusės, tarsi būtų tai daręs daug kartų anksčiau, ir tą pačią akimirką, nedvejodamas, smogė trumpu, taikliu smūgiu jam į kaklą.
Vyras prarado pusiausvyrą ir nukrito tarp sėdynių. Autobusas akimirksniu nutilo, tarsi kas nors būtų išjungęs garsą.
Senis ramiai, neskubėdamas, pažvelgė į jį, bet jo žvilgsnyje buvo toks ryžtas, kad niekas nedrįso pajudėti.
„Nedrįsk liesti nėščios moters“, – tyliai, bet pakankamai aiškiai, kad visi girdėtų, tarė jis. „Ji tau viską papasakojo. Palik ją ramybėje.“
Kai autobusas sustojo kitoje stotelėje, jis skubiai išsitiesė, vengė bet kokio akių kontakto ir tyliai išlipo, tarsi bijotų ne tik policijos, bet ir šio seno žmogaus žvilgsnio.
Moteris liko stovėti prie turėklų, vis dar drebėdama, ir tik po akimirkos atsisėdo į tuščią sėdynę. Ji dėkingai pažvelgė į senuką. Jos akyse vis dar kaupėsi ašaros, bet dabar buvo matyti ir palengvėjimas.
