Atsisveikinusi su mirštančiu vyru, Ana išėjo iš ligoninės, net nepastebėdama ašarų, riedančių jos skruostais. Ji ėjo lėtai, tarsi kojos nebepaklustų, ir galiausiai sustojo prie pastato sienos, kad atgautų kvapą.
Vos prieš šešis mėnesius Markas buvo stiprus, pasitikintis savimi vyras. Jis juokėsi, kūrė planus, žadėjo, kad jų laukia ilgas gyvenimas. Ana juo besąlygiškai tikėjo. Jis visada buvo šalia, saugojo ir visada žinojo, ką pasakyti.
O dabar jis gulėjo intensyviosios terapijos skyriuje. Baltas kambarys, šalta šviesa, vamzdeliai, kabeliai, aparatai, kurie jam kvėpavo.
„Viskas bus gerai“, – sušnibždėjo Markas, jai suspaudus jo ranką. „Mes susitvarkysime.“
Ana linktelėjo, nors žinojo, kad tai netiesa. Gydytojai aiškiai pasakė. Liga progresavo per greitai. Donoras nebuvo rastas. Laiko beveik nebuvo likę.
Ji išėjo į lauką. Buvo ankstyva žiema. Žmonės skubėjo atlikti savo reikalų. Pasaulis sukosi – tarsi nieko nebūtų nutikę.
Ana atsisėdo ant suoliuko priešais ligoninės pastatą ir užsidengė veidą rankomis. Ašaros riedėjo pačios. Ji net nebandė jų sulaikyti.
Po kelių minučių pasidarė šiek tiek lengviau. Ji giliai įkvėpė ir jau ruošėsi keltis, kai išgirdo balsus už sienos.
Kai Ana suprato, apie ką jie kalba, ją apėmė siaubas. Tęsinys pirmame komentare.
– Jo žmona vis tiek negali būti donorė, – pavargusiai tarė vienas iš jų.
– Taip, skaičiai blogi. Tikrai gaila… Ir jis iš esmės neturi kitų variantų.
Ana krūptelėjo. Jos širdis ėmė plakti greičiau.
– Argi nežinai? – prislopintu balsu tęsė antroji moteris. – Jo meilužė buvo čia vakar. Jai buvo atlikti tyrimai.
– Rimtai?
– Be abejo. Ji tinka visais atžvilgiais. Ir jos inkstai yra visiškai sveiki.
– Tai kodėl operacija neatliekama? – paklausė pirmasis.
– Pacientas atsisakė. Jis pasakė, kad verčiau mirs, nei leis žmonai sužinoti apie jo meilužę.
Akimirką stojo tyla.
– O anoniminė auka? – nedrąsiai pridūrė vienas.
– Kas žino… Jis lieka užsispyręs. Ir visa kita mums neberūpi.
– Vargšė moteris…
Balsai nutilo, ir Ana sustojo, nejausdama kojų. Pasaulis aplink ją tarsi sustojo. Tik jos širdis dusliai daužėsi krūtinėje.
Ana pažvelgė į intensyviosios terapijos skyriaus duris ir nežinojo, ką jaučia stipriau – skausmą dėl to, kad vyras ją apgaudinėjo ir melavo, ar viltį, kad jį dar galima išgelbėti.
