Slaugytoja kelias naktis iš eilės girdėjo keistus garsus, sklindančius iš septintojo palatos. Tai buvo riksmai. Ne garsūs – labiau duslūs, nuslopinti, tarsi kas nors bijotų būti išgirstas. Visada maždaug tuo pačiu metu – vakare, kai koridoriai ištuštėjo ir pritemo šviesos.
Ji sustojo koridoriaus viduryje su kibiru ir įsiklausė. Ligoninė ir taip jau buvo pakankamai šiurpi, bet šis inkštimas jai atrodė lyg peilis perrėktų nervus. Tai nebuvo eilinis skausmo dejavimas.
Slaugytoja čia dirbo ilgą laiką. Darbas buvo sunkus, atlyginimas mažas, bet ji atkakliai siekė tikslo. Ji buvo įpratusi prie kvapų, naktinių pamainų ir kitų kančių. Tačiau septintas kambarys ją ėmė vis labiau neraminti.
Ten gulėjo pagyvenusi pacientė – rami, tvarkinga, visada dėkinga už bet kokią pagalbą. Lūžęs klubas, lovos režimas. Ji beveik nesiskundė, bet vis dažniau žiūrėdavo į grindis ir krūptelėdavo nuo staigaus garso.
Ir tada pasirodė keistas svečias.
Vakare ateidavo vyras. Visada vienas. Gerai apsirengęs, pasitikintis savimi, kalbėjo ramiai ir mandagiai. Jis prisistatė kaip giminaitis.
Po jo vizitų pagyvenusi pacientė pasikeitė: jos akys paraudo, lūpos drebėjo, rankos sušalo. Kartą slaugytoja net pastebėjo mėlynę ant jos riešo.
Ji bandė sužinoti daugiau, bet pacientas tuoj pat nusisuko ir sušnibždėjo, kad viskas gerai.
„Ne tavo reikalas. Kadangi jis giminaitis, jam leidžiama tai daryti“, – sakė jie.
Bet verkšlenimas visada sugrįždavo.
Vieną vakarą slaugytoja išgirdo žingsnius lauke. Tada duslius balsus. Jis prabilo aštriai; pagyvenusi pacientė kažką sumurmėjo, tarsi norėdama pateisinti save. Duslus dunktelėjimas. Trumpas riksmas.
Tą naktį slaugytoja negalėjo užmigti.
Ji sumanė planą, kaip išsiaiškinti tiesą. Kai niekas nematys – ji ją pamatys.
Kitą kartą ji įėjo į palatą anksti. Šviesa buvo pritemdyta, pacientas miegojo. Slaugytoja nušliaužė ant grindų ir susispaudė po lova. Dulkės, šaltas linoleumas, surūdijusios plunksnos virš jos. Ji jautėsi siaubingai neramiai.
Žingsniai koridoriuje. Sugirgždėjo durys. Jis įėjo.
Ir tada nutiko kai kas, kas jai atėmė žadą.
Iš pradžių jis kalbėjo ramiai. Labai ramiai. Jis paaiškino pacientei, kad namas vis tiek „prarastas“, kad jam nebus jokios naudos, jei ji turės pasirašyti dokumentus. Jis pasakė, kad jei ji savanoriškai nesutiks, jis „padės“.
Pacientė verkė ir prašė palikti ją ramybėje. Ji sakė, kad nieko nepasirašys.
Tada jo balsas pasikeitė.
Jis pasilenkė virš lovos ir ėmė jai grasinti. Jis pasakė, kad ji turi gerti vaistus, kad jis žino, kaip juos pagaminti, kad gydytojai nepastebėtų, ir kad jei ji bus užsispyrusi, jai bus dar blogiau. Daug blogiau.
Slaugytoja sulaikė kvėpavimą.
Ji matė, kaip jis išsitraukė švirkštą. Ne ligoninės vaistų. Kitokį, tamsų, be žymės. Jis jį suleido, nepaisydamas paciento pasipriešinimo. Pagyvenusi moteris sušuko, jos ranka suglebusi nuslydo ant paklodės.
Ji iššoko iš savo slėptuvės, suklykė ir atvėrė duris. Kilo sujudimas, ir pribėgo slaugytojos bei budintis gydytojas. Vyras buvo sulaikytas įvykio vietoje. Švirkštas buvo konfiskuotas. Jo kišenėje buvo rasti dokumentai – jau paruošti, su parašo laukeliais.
Vėliau paaiškėjo, kad injekcijose nebuvo jokių vaistų. Būtent dėl to pagyvenusio paciento būklė smarkiai pablogėjo.
